„Olegas“ – antikriminologinis žvilgsnis arba Evangelija pagal emigrantą

„Olegas“ – antikriminologinis žvilgsnis arba Evangelija pagal emigrantą

Kriminologė dr. Salomėja Zaksaitė dalijasi mintimis apie latvių režisieriaus Jurio Kursiečio dramą „Olegas“.

 

Vertinant latvių režisieriaus J. Kursiečio filmą „Olegas“ tenka nemažai kliuvinėti – tiek žodžiais, tiek mintimis, – visgi į visišką prarają atsitrenkti nesinori. Nors ir esame pripratę prie kriminologinių temų, bet čia toks filmas, kurį ir verta, ir neverta analizuoti per kriminologinių teorijų prizmę. Verta, nes net ir atmetant ar persijojant teorijas, atsiranda šioks toks nuoseklus poslinkis – kad ir nuo kino prie metakino. Neverta, nes nepanašu, kad įprastos teorijos tinka. Filmo tikrovę galima apibūdinti kaip neteoriškai nuogą ir pernelyg negražią. Atitinkamai, eufemizmų nebuvo (keikiamasi kaip „už Tėvynę“), sąžinės neutralizavimo technikų irgi beveik nebuvo. Žmogui tiesiai sakoma, kad jis yra tik mėsos gabalas ir jį galima paskandinti kanale.

 

Ir subkultūrų nebuvo, ir patekimo į deviacinio elgesio srovę nebuvo. Nes srovę atitiko per kraštus besiliejantis alkoholis ir stingdantis vanduo bačkoje. Čia Latvijos rusas Olegas brutaliai panardinamas, kad atsipeikėtų ir pradėtų sekti Didžiuoju Broliu – lenkų kriminalinio pasaulio vadeiva Andžejumi.

 

Netinka ir D. Siegel įžvalgos, kad emigrantai nusikaltėliai (jos žodžiais tariant, „mobilūs banditai“) užsienyje vieni kitiems kolegiškai padeda ir darniai susigroja – nes globalizacija, bendri vargai, bendras „verslas“ ir aistra praturtėti juos padaro partneriais. Kažin, ar taip. Padėjimas „Olege“ persisunkęs prievarta, draugystė – priešiškumu, pasitikėjimas – grasinimais ir neturėjimu kitos išeities. Maža to, beveik visi bet kurią akimirką yra pasiruošę vieni kitus išduoti.

 

Gal ir tiktų A. K. Koeno „delinkventiniai berniukai“ (angl. Delinquent boys) – nes lyg ir matosi, kad socialinio statuso stokojančiam jaunam vyrui Belgijoje ranką ištiesia apgaulingas tėvo pakaitalas – prasigėręs ir policijos paieškomas lenkas. Tačiau tas paprastas faktas, kad pagrindinis herojus iki pat filmo pabaigos išlaiko vidinę švarą, neleidžia aklai remtis ir šia teorine prieiga.

 

Tiesa, atpirkimo ožio teorija lyg ir gelbėtų – šiuo motyvu pradedamas ir pabaigiamas filmas. Išvytas ir nuolat aukojamas Olegas tampa atpirkimo ožiu. Nuo pat pradžių skirtu atpirkti nupjautą bendradarbio pirštą – ne todėl, kad prisidėjo prie gamybinės traumos, o todėl, kad darbdaviui reikėjo kažką atleisti. Kad būtų surastas „kaltasis“ ir įmonė galėtų dirbti toliau. Taip Olegas pasidaro amžinai svetimu, nepritampančiu, atstumtu, klajojančiu, ieškančiu, bet nerandančiu nei artimo žmogaus, nei namų.

 

Tad puiku, kad tokia teorija „atsirado“, nors ir ši perspektyva ne visai teorinė: ji jau dvelkia metafizika. Nes klausimų atsiranda daugiau nei atsakymų, iš kurių pagrindinis – o kaip vis dėlto laikosi tas avinėlis? Mums, žmonėms, tai geriau, nuodėmės nuplautos, mes štai turime viltį ir tikėjimą, o kaipgi avinėlis? Olegas be užuolankų ir sako, kad jis jaučiasi būtent kaip tas avinėlis. Pagal profesiją – mėsininkas, emigracijoje ne savo noru „tampantis“ mėsa. Ir atvirkščiai: mėsa tampanti žmogumi –  akimirkai Olegas virto savu net ir lenkiškoje kompanijoje. Būtent tada, kai padėjo išdoroti ir paruošti kepimui laukinį žvėrį, „atsitiktinai“ pasibaidžiusį po mašinos ratais.

 

Nors nežinia, ar atitinkamos „savumo“ akimirkos iš tikrųjų liudija žmoniškumą, ar yra tik atsitiktinės išimtys, tarsi pasityčiojimui pamėtytos kaip skerdienos gabalai. Savaime suprantama, norisi tikėti pirmąja alternatyva. Šiuo požiūriu ateina į galvą M. Abramovič „Balkanų baroko“ performansas, kai ji keturias dienas mazgojo kruvinus galvijų kaulus ir nežinia, ar jai pavyko. Matyt, svarbu, kad plovė, o ne tai – nuplovė, ar nenuplovė.

 

O savo dokumentiniu šnopavimu ir religiniu atspalviu filmas primena kitus kūrinius (t.y., ne vien meninius performansus ir ne vien absurdo literatūrą) – tarkime, N. Labaki „Kafarnaumą“. Pastarajame buvo liudyta Evangelija pagal dvylikametį berniuką, kuris paduoda į teismą savo tėvus, už tai, kad jie jį paleido į beviltišką pasaulį. „Olege“ paliudyta Evangelija pagal emigrantą, kuris bando išlikti švarus purve, tyras – srutose, kuris nepaisant totalaus nužmogėjimo jį supančioje aplinkoje vis tiek atkakliai kreipiasi į žmones vardais ir mėgina atgaivinti juose žmoniškumą. Suprantama, švarus – ne baudžiamosios teisės prasme. Baudžiamosios teisės kontekste jis – paprastas vagis ir smurtautojas, kuriam net policijos nuovadoje neskiriama pakankamai dėmesio, nes yra svarbesnių reikalų. Švarus jis yra etine, nors labiau – absurdo etikos prasme. Teisės pažeidimai (alkoholio vagystė, vitrinos išdaužimas parduotuvėje) jam yra tik priemonė nepakliūti į dar didesnio nusikalstamumo pinkles. Gal dėl to kalbant apie „Olegą“ ir nelabai tinka įprastos, į priežastingumą nukreiptos kriminologinės teorijos – nes nepaisant to, kad filmas nemaža dalimi yra apie organizuotą nusikalstamumą, pagrindinis veikėjas savo širdyje nėra nusikaltėlis. Dar galima pastebėti, kad nors kūrinyje neatmetama idėja, jog išsigimęs kapitalizmas ir nenugalima Vakarų trauka „iššaukia“ įvairias deviacijas, pagrindinė kūrinio žinutė ne ta: ne taip svarbu, kodėl pagrindinis herojus atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, reikšminga yra ribinė situacija pati savaime. Reikšmingi yra veikėjo potyriai nuolat būnant paraštėje, balansuojant ant (iš)gyvenimo ribos. Ir, tiesą sakant, nieko labai naujo tuo nepasakyta: panašios, paprastai kultūrinei kriminologijai priskiriamos mintys pateikiamos mokslininkų, nagrinėjančių dar vieno „nuogai žiaurios tiesos“ apologeto – Larso von Triero – darbus.

 

Metakino prasme šis kūrinys kažkiek rezonuoja su austrų režiesiriaus M. Hanekeʼs „Laiminga pabaiga“. Nes ir „Olegas“ turi ne vieną, o kelias pabaigas: vieną – tokią, kokia pateikiama filme (neva tai – laimingą); kitas – kurias žiūrovai nusipiešia savo vaizduotėje. Pasak pagrindinį vaidmenį sukūrusio V. Novopolskio, Latvijos spaudoje aprašyta reali istorija buvo dar aštresnė, nei vaizduojama. Ir tikriausiai ta kitokia, ne tokia laiminga pabaiga egzistuoja – pagal nutylėjimą, visko neišsakant ir neparodant, leidžiant susiprasti pačiam(iai). Kad ir tada, kai Andžejaus (buvusi?) mergina Malgosia palydi žvilgsniu Olegą ir ragina jį skubėti atgal į Latviją meluodama, kad jai viskas gerai, nors ir tenka dirbti prostitute. Tikėtina, kad ne tik ne viskas gerai, bet yra labai labai blogai – tačiau tai neberodoma.

 

Tad kaip ir „Kafarnaume“, taip ir „Olege“ – visa realybė parodyta nebuvo. Gal ir nereikia, nes nepaisant to, kad tas pats Haneke yra pasakęs, kad menui šiais laikais nieko kito neliko, tik rodyti išsivysčiusių šalių gyventojams kūrinius, kuriuose bjaurimasi savimi pačiais ir savo pačių sąžine, – bet kažkokios tokio bjaurėjimosi ribos lyg ir turėtų išlikti. Antraip galima patekti į rizikos zoną – kai analizuojant filmą reikėtų pasitekti ir teisinius pasvarstymus apie tai, ar meno kūrinys kartais nebalansuoja ant saviraiškos laisvės ribos.

 

O po filmo kažkodėl Maximoje nusipirkau pačio pigiausio batono – už 19 euro centų. Nežinau – sąmoningai, ar nesąmoningai, bet po tokio kūrinio kitokio nesinorėjo. Nežinau, ar lenkai tikrai tyčia nenorėjo finansuoti šio filmo, – bet jei ir tikrai, tai batono kaina išties adekvati tiek tiesiogine, tiek metafizine prasme.

 

 

Filmo „Olegas“ stop kadras.

Skelbti komentarą