A. Pocienė: ginklai Lietuvos moksleivių rankose – retenybė, ne kasdienybė

A. Pocienė: ginklai Lietuvos moksleivių rankose – retenybė, ne kasdienybė

Mokyklinio amžiaus vaikus auginantys tėvai vakar turėjo atkreipti dėmesį į incidentą vienoje Vilniaus gimnazijų. Iš pirmo žvilgsnio pagrindo sunerimti lyg ir būta: tai turbūt pirmas žiniasklaidoje plačiai nušviestas atvejis, kai jaunuolis į mokyklą atsineša šaunamąjį ginklą ir jį panaudoja. Tačiau ar ši nuvilnijusi nerimo banga yra pagrįsta? Mintimis dalinasi kriminologė, LKA pirmininkė dr. Aušra Pocienė.

 

„Atsiriboję nuo emocijų pažvelkime į faktus. Visų pirma verta atkreipti dėmesį, kad susistemintų duomenų apie mokinių įpročius atsinešti ar panaudoti šaunamąjį ginklą, tiesiog nėra. Vis dėlto galime pasiremti 2013 m. pabaigoje atliktos Lietuvos moksleivių (nuo 12 iki 15 m. amžiaus) apklausos duomenimis. Ji buvo platesnio tarptautinio ISRD 3 (International Self – Report delinquency) tyrimo dalis. Šalia kitų klausimų buvo teiraujamasi, ar vaikai yra nešiojęsi ginklą (lazdą, peilį, šaunamąjį ginklą ar grandinę). Apie ginklus klausta bendrai ir neapibrėžiant vietos. Rezultatai buvo tokie: 7,6 proc. moksleivių teigė kada nors nešioję kokį nors ginklą per visą savo gyvenimą, o 5,4  proc. moksleivių teigė tai darę per paskutiniuosius 12 mėn. Žinoma, duomenys devynerių metų senumo (šį tyrimą planuojama pakartoti 2022 metais), tačiau ką jie rodo? Matome aiškų signalą, kad ginklo nešiojimasis nėra tipinė Lietuvos moksleivių veikla. Žinoma, į vakarykštį incidentą dėmesį atkreipti būtina, visų pirma – tėvams. Bet tai nesudaro prielaidos demonizuoti Lietuvos moksleivių ir traktuoti juos kaip pavojingus.

 

Pasigirsta siūlymų – o šis įvykis juos dar labiau suaktyvino – apgalvoti stebėjimo kamerų mokyklose poreikį. Nepaverskime savo vaikų kaliniais. Įvairūs tyrimai rodo, kad paauglystėje delinkvencinis (arba – paprasčiau kalbant – nusikalstamo pobūdžio) elgesys arba jo apraiškos paūmėja. Tai sąlyginai įprasta dalies paauglių gyvenimo dalis. Ką reikėtų daryti? Specialistai rekomenduoja sutelkti tėvų ir ugdymo įstaigų pajėgas, padedant jaunuoliams pergyventi šį laikotarpį: rūpesčiu, dėmesiu, problemų neignoravimu ir kt.

 

Kalbant apie vakarykštį incidentą, sunku apie jį spręsti vien iš žiniasklaidos pranešimų ir administracijos atstovų pasisakymų, bet norėčiau atkreipti dėmesį į pora aspektų.

 

Pirmiausia, pačios žinios pateikimas žiniasklaidoje. Nors tai išskirtinis įvykis, visgi susidaro įspūdis, kad tai yra vienas iš nuolat pasikartojančių atvejų mokyklose. O taip tikrai nėra. Ar šiuo atveju eskalacija žiniasklaidoje padės efektyviau išspręsti problemą? Labai tuo abejoju, veikiau – atvirkščiai. Žinoma, įvykis rimtas, pavojingas, yra nukentėjusių, bet kartais problemą geriau palikti išsispręsti pačiai bendruomenei: mokyklos administracijai, vaikų šeimoms, teisėsaugos institucijoms.

 

Antra, mes gyvename karo kontekste ir žodžio „šaudynės“ vartojimas antraštėse gali sukelti paniką. Kartu tokie pavadinimai rezonuoja su kartas nuo karto pasirodančiais pranešimais apie įvykius JAV, kai mokinys iššaudo visą klasę ar kitus bendruomenės narius. Bet JAV turi problemų – pirmiausia su pavojingais ginklais, laikomais namuose, kurie tampa prieinami vaikams. Antra, kaip paaiškėja tokiais atvejais, šie vaikai turi gilesnių problemų: uždari, nepastebėti, dažnai tapę sistemingų patyčių aukomis, kurių smurtas prasiveržia kaip nevaldoma reakcija. Ar būtent toks yra atvejis Vilniaus mokykloje? Kiek galima spręsti iš žiniasklaidos pranešimų ir administracijos pasisakymų, – greičiausiai ne. Tačiau skaitytojui tarsi siekiama įbrukti mintį – „jau ir Lietuvos mokyklose prasidėjo šaudynės“.

 

Į incidentą sureagavo administracija: buvo iškviesti pareigūnai, galimai nusižengimą padariusio vaiko mama, nukentėjusieji pristatyti į gydymo įstaigą. Jis bus išspręstas atitinkama tvarka. Ar į tai reikėtų įtraukti visą visuomenę, kelti nerimą (kurio mums tikrai šiandien pakanka) tarp moksleivių tėvų? Manau, kad ne.“

 

Asociatyvi Rohan Reddy (Unsplash) nuotr.

Skelbti komentarą